Mano vardas - Vaiva
Gyvenu širdies formos šalyje prie Baltijos jūros, kuri vadinasi Lietuva. Aš nesu laumė ir juostų neaudžiu, tačiau, kaip ir laumei Vaivai, man pavyksta nustebinti aplinkinius pačios rankomis siuvinėtais gaminiais, nes viską, ką darau, darau su meile iš visos širdies. Šiuo amatu susižavėjau būdama 12 m., kai radau nebaigtą savo bobutės rankdarbį. Ji ir buvo mano pirmoji siuvinėjimo mokytoja. Vėliau, mokydamasi Kauno taikomosios dailės mokykloje, išmokau siuvinėti visomis technikomis. Dažniausiai siuvinėjimas siejamas su liaudies rūbais ir praėjusių amžių interjero detalėmis. Mano rankų darbo gaminiai įrodo, jog sumaniai panaudojus tradicinius liaudies siuvinėjimo dygsnius galima sukurti stilingus ir originalius drabužius bei šiuolaikiškai papuošti savo interjerą.
Iš kitos pusės, mūsų siekis yra ne tik palaikyti ekologijos plitiką, bet ir atkreipti dėmesį į tai, jog amžiams bėgant tradicijas galėsime išsaugoti, jei sugebėsime jas pritaikyti prie kintančių žmonių poreikių, skonių bei gyvenimo būdo.
Linas
Viena seniausių tekstilės rūšių pasaulyje. Jo istorija prasidėjo net prieš 9000 metų. Jis buvo sėjamas Azijoje, Viduržemio jūros regione, Palestinoje ir Egipte. Kai kuriose šalyse lino audinys buvo laikytas šventu. Pavyzdžiui, senovės egiptiečiai liną naudodavo ne tik rūbų gamybai, bet ir maldoms, aukojimams, faraonų mumifikacijai. O Renesanso laikotarpiu linas buvo laikomas prabangos ženklu – tuomet lininėmis staltiesėmis buvo užtiesiami aristokratų stalai.
Manoma, kad Lietuvoje liną pradėta auginti prieš 4000 metų. Jis buvo nepakeičiamas senovės lietuvių buityje bei įvairiose kitose srityse. Lietuviai, taip pat kaip egiptiečiai, liną laikė šventu augalu ir tikėjo, kad jis turi nepaprastą galią — saugoti nuo piktų dvasių, velnių ir raganų. Net ir šiomis dienomis galima pamatyti žmones, nešiojančius pintas, megztas ar rištas apyrankes bei kaklo pakabukus iš lininių siūlų.
Lino kelias
Lino kelias nuo augalo iki audinio yra ilgas ir sudėtingas. Senovės Lietuvoje visus lino gamybos darbus dirbdavo tik moterys: linus pjaudavo, šukuodavo, verpdavo, ausdavo, siūdavo buičiai reikalingus gaminius ir juos puošdavo įvairiais siuvinėjimais. Pasitelkus šiuolaikines technologijas, šis kelias ir sutrumpėja, ir palengvėja. Tačiau ypatingos lininio audinio savybės niekur nedingsta. Siekiant padaryti lininį audinį švelnesnį, šiltesnį ar mažiau besilamdantį, lino pluoštas yra atitinkamai derinamas su medvilne, vilna ar poliesteriu. O dažytų verpalų deka šiandien galima išausti įvairiausių spalvų ir raštų lininius audinius.
21 amžiaus pradžioje ypatingai yra susirūpinta mūsų planetos ekosistema. Medijose raginama vystyti žiedinę ekonomiką, rūpintis ekologija, daugiau dėmesio skirti tvarumui ir pan. Tačiau žmonės, pripratę gyventi patogiai, nenori atsisakyti vartojimo, įnoringiausių poreikių tenkinimo, ir dažnas siekia kaip nors/kuo nors iš minios išsisikirti, nuolatos atsinaujinti, pasikeisti. Gyvenimo tempas niekaip nelėtėja, o tik spartėja, vienos technologijos keičia kitas, o gražūs norai ir ketinimai apie gamtos išsaugojimą ateinančioms kartoms pasilieka tik žodžiuose ir dokumentuose, bet ne realybėje, nes visi tie dalykai tarpusavyje sunkiai suderinami.